Savivertė - tai santykis tarp to kokiu noriu būti ir koks esu. Kuo šiedu labiau sutampa, tuo savęs vertinimas sveikesnis.

Ištikrųjų "savivertė" nėra labai korektiškas žodis, nes jis verčia rašyti balą, matuoti, lyginti žmones. O mes juk nesame palyginami vieni su kitais, kalbant apie žmogaus vidų. "Self-esteem" - iš anglų kalbos, reiškiantis "savigarba" - kur kas taiklesnis apibūdinimas, nes tai jau tik mano paties požiūris į save be balo vertinimui. Tačiau, vėlgi, pagarba atspindi tik teigiamą "vertinimo" pusę. Juk galime kritikuoti ir drausminti save, bet, tuo pačiu, nenuvertinti, išlaikant meilę sau. Taigi, galime nepakankamą savivertę traktuoti kaip mielės sau stokojimą, toks koks jis yra.

Nesu sutikęs žmogaus, kuris save priimtų besąlygiškai, kuris nenorėtų būti šiek tiek geresnis, stipresnis, protingesnis ir, kuriam, absoliučiai viskas savyje patiktų. Savivertė nuolat svyruoja. Kai jaučiamės nusivylę savimi, ji krenta, kai džiaugamės - padidėja. Nedideli savivertės svyravimai yra emociškai sveiko žmogaus požymis.

Problema, kai žmogaus savivertė ilgą laiką nėra pakankama arba stipriai svyruoja. Tokiu atveju ne tikslų KOUČINGAS, o orientuotas į psichoterapinius elementus, gali padėti susivokti kokie faktoriai sąlygoja disbalansą. Pokalbyje nebandytume "prievartauti" auginti meilės sau, o surasti, kodėl nepavyksta priimti savęs, kur, požiūrio į gyvenimą, konstrukcija tampa ribojančiomis nuostatomis.