Sielvartas - tai bene stipriausias emocinio skausmo, liūdesio apibūdinimas. Skauda, nes liūdesys simbolizuoja praradimą. Bet tuo pačiu, tai ir labai taurus jausmas, nes atspindi, jog turėjome kažką, kas mums be galo svarbu. Šis jausmas neatsiejama gedėjimo dalis, nes tik praėję liūdesio etapą, mes galime priimti netektį, susitaikyti ir pradėti jausti kitus jausmus tam, ko netekome.

Netekties sielvartą galime išgyventi ne tik mirus artimąjam, bet ir patyrus skyrybas, netekus gyvūno ar darbo. Nėra didesnės ar mažesnės netekties, jog būtų galima jausti sielvartą. Nes kiekviena netektis yra santykio su kažkuo svarbaus pabaiga.

Dažnam patyrusiam netektį, norisi palaikymo, atjautos, pabūti silpnam, turėti galimybę verkti. Gedėjimo periodas gali būti ilgas ir aplinkiniai ne visada turi galimybes, jėgų ir laiko būti šalia, leisti išjausti skausmą. Kartais esame nepriimti su savo skausmu, nuvertinti, girdime, jog jau laikas judėti toliau, nustoti liūdėti ir verkti. Bet tik mes patys turime teisę nuspręsti kada pakaks verkti ir kada jau esame pasirengę naujam etapui.

Aš taip pat esu patyręs netektį. Nors žinau netekties etapus, tačiau per savo patirtį pamačiau, jog realybėje tai veikia kitaip nei galima tikėtis iš teorinės medžiagos. Be to, kiekviena netektis išgyvenama skirtingai. Netektyje gali būti sunku susivokti kas vyksta, kodėl vyksta būtent taip, nes naujos realybės suvokimas ateina palaipsniui.

Pokalbyje apie netektį KOUČINGO yra tik tiek, kiek reikia sukurti saugų, atvirą ir nuoširdų santykį. Ne koučingo metodai, bet koučeris kuria atjautą pokalbyje. Koučeris, kuris kantrus ir neskubinantis, tik išklausantis, pabūnantis šalia tiek, kiek reikia. Koučeris, kuris nevertina, o padeda suprasti ką jauti ir atsistosi, kai būsi pasirengęs(usi).